Kartais pagalvoju – ką iš tiesų žmogui reiškia turėti žemę? Ar tai tik sklypas dokumentuose, jo plotas, paskirtis, kaina ir ribos plane?O gal kur kas daugiau?
Jau daugelį metų dirbdama su nekilnojamuoju turtu matau, kad žmonės žemės ieško ne vien dėl kvadratinių metrų. Vieni ieško vietos namams, kiti – erdvės ramybei, svajonės įgyvendinimui, dar kiti miško išsaugojimui, brandinimui, tęstinumui o dar kiti ir ko gero dažniausi- vietos prie ežero. Ir kuo ilgiau dirbu, tuo labiau suprantu: žemę žmogus dažnai renkasi ne vien protu. Jis ją pajunta. Juk būna tų sklypų, kurie iš pirmo žvilgsnio atrodo tiesiog geri. Viskas lyg ir tinka – vieta, kaina, privažiavimas, galimybės. Ir vis dėlto… kažko trūksta. O būna kitaip. Atvažiuoji, išlipi iš automobilio, apsidairai ir pajunti:čia.
Gal todėl ir gimė „Molėtų NT gido“ rubrika MES – ŽEMĖS IR MIŠKO ŽMONĖS. Tai pasakojimai apie žmones, jų pasirinkimus, jų vietas ir tą sunkiai paaiškinamą ryšį, kuris atsiranda tarp žmogaus ir žemės.Nes žemė nėra tik nekilnojamasis turtas. Dažnai ji tampa gyvenimo dalimi.
O ką reiškia turėti savo žemę man?
Apie tai pagalvojau visai neseniai, stebėdama savo klientus. Jų norus, svajones, kartais labai racionalius skaičiavimus, o kartais – visiškai nepaaiškinamą trauką vienai ar kitai vietai. Ir prisiminiau savo pirmąją žemę.Tai buvo sklypas prie Galuonų ežero. Tuomet viskas atrodė kaip nuotykis. Už tuometinę valiutą – gyvūnų paveikslėlius, kurių, atrodo, jau net nebeprisimename – su vyru nusipirkome sklypą. Atsimenu tą jausmą. Vaikštau po tą žemę ir čia užgimė tas geras jausmas: čia mano. Kokia stipri yra ta pirmoji nuosavybės akimirka.Ne dokumentas. Ne parašas sutartyje, O vidinis suvokimas, kad atsirado vieta, su kuria nuo šiol esi susijęs. Dėliojome planus, svajojome, ką čia veiksime. Atrodė, kad prieš akis – daugybė galimybių.Ir tame buvo kažkas labai jauno, labai tikro.Tas pirmas atradimo jausmas.Tas „mano“. Vėliau gyvenimas viską sudėliojo savaip. Sklypą pardavėme. Buvo ir nuotykių, ir džiaugsmo, ir naudos, ir šiek tiek gailesčio.Taip reikėjo.Taip gyvenome.
Šiandien turiu kitą savo žemę. Myliu ją.Tausoju. Eidama jos takais kojomis ją bučiuoju – nes ji man šventa. Ir šiandien jau suprantu, kad pirmasis mano sklypas buvo svarbus ne vien dėl to, kad kažkada jį turėjau. Jis manyje pažadino santykį su žeme. Pirmą kartą pajutau, ką reiškia turėti vietą, kuri yra tavo. Ne turėti kaip daiktą.Turėti kaip ryšį. Gal todėl šiandien, kai žmogus man pasakoja, kad ieško žemės, aš klausausi ne tik to, ką jis sako. Klausausi ir to, ko jis galbūt dar pats nepasakė. Ko iš tiesų ieško? Namų? Saugumo? Laisvės? Miško? Ežero? Vietos vaikams? Vietos sau? O gal tiesiog tos vienos vietos, kurioje norisi sustoti ir pasakyti: „Čia aš galiu kurti“.
Todėl man „Molėtų NT gidas“ – ne tik apie nekilnojamąjį turtą.
Jis apie žmogų ir jo vietą.
Apie pasirinkimą.
Apie drąsą pradėti iš naujo.
Apie svajones, kurios kartais ilgai gyvena galvoje, kol vieną dieną tampa konkrečiu sklypu žemėlapyje.
Apie mišką, kuris vienam žmogui yra tiesiog miškas, o kitam – ramybė.
Apie ežerą, kuris vienam yra vandens telkinys, o kitam – vaikystės prisiminimas, vasaros, šeima ir gyvenimo jausmas.
Apie tai, kodėl vieną vietą praeiname nė nesustodami, o kitoje norisi pasilikti.
Čia Tavo žemė – Joje Tu esi Kūrėjas.
Tai ne šiaip mūsų šūkis. Man tai – požiūris.
Nes kiekvienas pasirinkęs savo žemę kartu renkasi ir galimybę joje kažką sukurti. Namą. Sodą. Šeimos istoriją. Verslą. Poilsį. Ar tiesiog gyvenimą, kuris labiau panašus į jį patį.